Prieš projektuojant būtina nuspręsti, kokia projektuojamų vejos plotų funkcinė paskirtis, įvertinti padėtį greta esamų objektų atžvilgiu, sklypo reljefą, dirvožemio sudėtį, struktūrą, šeimos narių pomėgius ir kitus dalykus. numatyti įvažiavimo kelią, takus, laistymo būdus, apšvietimą.
Kiekviename sklype vejai reikia skirti ne mažiau kaip 50 proc. ploto. Tik tada kiti augalai – medžiai, krūmai, gėlės – prižiūrėtos vejos fone atsiskleis visu grožiu. Būtina pasižymėti plotus, kur vejos neturėtų būti arba jai reikėtų kruopštesnės priežiūros. Viską įvertinus, reikia pasirinkti tinkamą vejinių žolių sėklų mišinį.
Vietos prie pastatų
Paprastai aplink namą įrengiama 40–50 cm pločio kietos dangos nuogrinda ir, dažniausiai būna didesnė ar mažesnė pastogė. Tokiuose plotuose prižiūrėti veją sudėtingiau, nes čia mažiau patenka kritulių, o šiaurinėje namo pusėje paprastai būna pavėsis. nusprendus įrengti veją tokioje vietoje, reikia rinktis specialų, pavėsingoms vietoms skirtą vejinių žolių sėklų mišinį „shadow“ arba „shadmaster“.
Labai dažnai mindomos vietos
Tai takai, vietos netoli durų ar laiptų, vasaros palapinėms, staliukams ir kėdėms skirtos vietos. Tokiems plotams reikėtų parinkti kietą dangą.
Sunkiai prieinamos vietos. Po medžiais ir krūmais pjauti veją bus gana sudėtinga. Čia vertėtų atsisakyti vejos ir pasodinti daugiamečių gėlių. Aplink atskirai vejoje augančius medžius ar krūmus palikti ne mažesnį kaip 1 m skersmens švarios dirbamos žemės plotą. Dar geriau tokius plotus nuo vejos aptverti specialiais vejakraščiais ir mulčiuoti medžių žieve. Tokie sprendimai palengvina priežiūrą ir pagerina bendrą vaizdą.
Patvoriai
Geras sprendimas – patvoriuose pakloti 5–10 cm pločio juostas iš klinkerinių plytų ar kitos kietos medžiagos, kad būtų galima visą plotą nupjauti vien tik vejapjove, t. y. nenaudojant žoliapjovės. Tai nebus sudėtinga pjaunant pakraščius pirmą, trečią ar penktą kartą, bet ilgainiui tokio kelių ar keliolikos arų ploto pakraščių pjovimas įgris. netinkamai prižiūrimi pakraščiai gadina bendrą prižiūrėto sklypo vaizdą.
Siauresnės vietos negu vejapjovės pjovimo plotis. Tokioms vietoms reikia sugalvoti kitą sprendimą arba paplatinti užimamą vejos plotį, kad būtų galima pjauti vejapjove.
Nedideli ploteliai, nutolę nuo pagrindinio vejos ploto. Tokios salelės bendro vaizdo nepagerina ir labai apsunkina priežiūrą. Vietoj vejos tokias vietas patartina apsodinti daugiametėmis ar vienmetėmis gėlėmis.
Ploteliai prie nuogrindų ir kampuose prie laiptų. Tokias vietas geriau palikti besidriekiantiems kiliminiams daugiamečiams augalams, kurie užaugs ir uždengs žemės paviršių. žolę paprasčiau pjauti, kai veja įrengiama žemiausios pakopos lygyje.
Prieš lyginant plotą prestižinės ir dekoratyvios paskirties vejai arba formuojant kraštovaizdį, pirmiausia reikia sustumti ir išsaugoti derlingą žemės sluoksnį. Tai reikėtų padaryti prieš prasidedant statyboms, nes paprastai nedideliuose sklypuose visa žemė statybų metu sumaišoma. Derlingas sluoksnis, atsižvelgiant į dirvožemio tipą, paprastai būna 5–30 cm. Vėliau, išlyginus ir (ar) suformavus kraštovaizdį, išsaugotas derlingas sluoksnis paskleidžiamas jo paviršiuje. jei trūksta, reikia atvežti papildomai.
Paprasčiausia prižiūrėti plokščius, lygius vejos plotus su 2–3 proc. nuolydžiu, kad lengvai nubėgtų perteklinis kritulių vanduo. Maksimalus nuolydis įrengiant veją gali būti iki 20 proc. (kai 10 m ilgyje aukščių skirtumas siekia 2 m). Taip įrengtą veją dar galima pjauti su paprasta vejapjove. esant didesniam nuolydžiui, geriau įrengti terasas. Kuo mažesnis nuolydis, tuo lengvesnė priežiūra, bet didelis ir lygus paviršius gali atrodyti nuobodžiai. Projektuojant vejos plotus būtina atsižvelgti ir į sklypo formą. Tinkamai pasirinktomis vejos ir kitų želdynų – medžių, krūmų, gėlynų – formomis bei takais galima sukurti atskiras erdves. Tai padės sklypą optiškai susiaurinti ar paplatinti, sutrumpinti ar pailginti. reikia vengti griežtų, tiesių linijų – toks sklypas greičiau primins miesto gatvę ar skverą. netinka ir tankiai bei giliai vingiuoti vejos pakraščiai, nes atrodys dirbtinai, neestetiškai, veją bus sunku pjauti.
Gamta – geriausias pavyzdys, nes joje nėra geometriškai tvarkingų fi gūrų, linijos plastiškos, lenktos, todėl projektuojant reikia tai įvertinti ir vengti dirbtinumo. nedideliuose plotuose gėlynus ir kitus želdinius derėtų projektuoti vejos pakraščiuose, kampuose. Gėlynai, įrengti vejos viduryje, optiškai mažina erdves. jei vis dėlto norite vejoje turėti gėlyną, reikėtų, kad jis būtų ne centre ir savo dydžiu bei forma derėtų prie esamo vejos ploto. Gėlės tokiuose gėlynuose turi būti žemesnės negu sodo pakraščiuose esantys augalai. iš visų pusių apžvelgiamuose gėlynuose aukštesnės gėlės sodinamos centre. Gėlyno pakraščiuose sodinami žemesni augalai. Dideliuose sklypuose galimi įvairesni gėlynų įrengimo variantai. juose dekoratyvinius medelius galima derinti su gėlynais, gėlynus – su tvenkiniais, fontanais ir t. t. Pagrindinė taisyklė galioja ir čia – visada reikia išlaikyti proporcijas. Mažas gėlynas pasimes dideliame vejos plote. o bėgant metams, suaugus medžiams ir sutankėjus daugiametėms gėlėms, bus galima duoti valią vaizduotei ir kai ką pakeisti. Takai neturi dekoratyvinės paskirties, todėl sodybos nereikėtų perkrauti kietos dangos plotais. Takai turi būti įrengiami tikslingai ir neturėtų viršyti 10–15 proc. žaliųjų plotų teritorijos. Kietos dangos takai turi būti tiesiami šiek tiek aukščiau įrengiamos vejos pagrindo, kad geriau nutekėtų vanduo, auganti veja neliptų ant tako, o ją galima būtų nupjauti tik vejapjove nerizikuojant sugadinti jos peilių.
Takų plotis priklauso nuo jų paskirties. Takų paskirtys ir rekomenduojami pločiai:
- vadinamieji darbiniai takeliai ir takai nedidelėse sodybose gali būti apie 0,5 m pločio;
- didesnėse sodybose tenka įrengti daugiau takų, jų plotis turi būti 1–1,5 m, kad greta galėtų eiti du žmonės. Tokie takai turi organiškai įsilieti į bendrą sklypo visumą, gali atkartoti vejos krašto liniją. Žinoma, daug paprasčiau įrengti ilgą tiesų taką, bet sklype jis atrodys nenatūraliai;
- pagrindinis iš gatvės link namo vedantis pėstiesiems skirtas takas turi būti platus, apie 2 m pločio. jo pakraščius reikia kruopščiai įrengti, apgalvotai parinkti augalus, nes tai sodybos vizitinė kortelė. Dažnai toks takas sutapatinamas su taku įvažiuoti į sodybą. Tada jo plotis turi būti nuo 3,5 m ar net daugiau, kad tilptų automobilis ir keleiviai galėtų laisvai išlipti nemindžiodami žolyno pakraščių;
- įvažiuoti į garažą skirtas takas turi būti ne mažesnio nei 2,5 m pločio. Platūs takai turi turėti 1–1,5 proc. nuolydį į abi puses, kad nutekėtų perteklinis vanduo ir netelkšotų balos. Platūs, vien kietos dangos įvažiuoti skirti takai dažnai gali atrodyti labai griežtai ir nuobodžiai, todėl galimi ir kiti sprendimai, pvz., įrengiamos tik automobiliui skirtos vėžės.
Keli takų įrengimo būdai:
- įvažiuojamosios vėžės – vejoje įrengiama kieta danga tik automobilio ratams. Vėžių plotis turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m, atstumai tarp vėžių – 0,7–0,8 m. Tokį taką intensyviai naudojant šlapiuoju metų periodu, net ir gerai įrengus drenažą, veja neišvengiamai nukentės;
- kietos dangos įvažiuojamosios vėžės, o tarpai tarp jų ir šalia esančios juostos išklojamos specialiomis ažūrinėmis betoninėmis trinkelėmis, kurių tarpuose pasėjama veja, arba visas įvažiuoti skirtas plotas išklojamas ažūrinėmis trinkelėmis. Šios trinkelės yra tvirtos ir veja jų nesuardo, jos tinka ne tik įvažiuoti skirtiems takams, bet ir šlaitams sutvirtinti, medžiams aprėminti. Jos puikiai praleidžia vandenį, todėl jose pasėta veja gali gerai augti;
- kietos dangos įvažiuojamosios vėžės, o tarpuose pasėjama mindymui atspari veja arba jie apsodinami dekoratyviais šliaužiančiais daugiamečiais augalais, kurie pamažu suauga į ištisinį kilimą. 1 m2 apsodinti reikia 9–10 augalėlių. Šiam tikslui tiks perkūnropės (Sempervivum), alpiniai vaistučiai (arabis alpina), karpatiniai katilėliai (Campanula carpatica), ylalapiai flioksai (Phlox subulata), šliaužiančiosios vaisginos (ajuga reptans), paprastosios aubretės (aubrieta deltoidea), čiobreliai (Thymus), uolaskėlės (Saxifraga) ir kitos neaukštos nelepios daugiametės gėlės.
- įvažiuojamųjų takų danga tvirtinama specialiais plastikiniais koreliais. Jie klojami ant smulkios skaldos, tarpai užpildomi puriu derlingu dirvožemiu. Vandens laidumui padidinti patartina į dirvožemį įmaišyti smėlio. Sėjamas mindymui atsparių žolių mišinys. Šiuo atveju derėtų pasirinkti žolių mišinį „libero“. Vėliau taip įrengtus plotus reikia prižiūrėti kaip paprastą veją.
