Gyvatvorių ir žaliasienių paskirtis – dengti nepageidaujamus matyti objektus, perskirti erdvę į atskiras zonas arba paženklinti sklypo ribas. Gyvatvorių tipai išskiriami pagal numatomą suaugusios gyvatvorės aukštį. Aukščiausios, vadinamos žaliasienėmis, auga nuo 3 – 4 m iki keliolikos metrų aukščio, dažniausiai neformuojamos. Jos dažnai atlieka vėjų ar triukšmo uždangos funkcijas.
Augalų, tinkamų žaliasienėms pavyzdžiai: gudobelės, geltonžiedė sedula, siauralapis žilakrūmis, uoginė obelis, maumedžiai, eglės, juodoji pušis, kanadinė cūga ir kt.
- Aukštos gyvatvorės auginamos nuo 2 iki 4 m aukščio. Tinkami aukštoms gyvatvorėms augalai: trakinis klevas, skroblas, totorinis sausmedis, paprastasis ligustras, jazminai, pūsleniai, alyvos, paprastasis ir sodinis putinai, kalninė pušis, kukmedžiai, kai kurie kadagių kultivarai ir kiti augalai.
- Vidutinėms gyvatvorėms (1 – 2 m aukščio), kurios dažniau auginamos formuojamos, tiktų raugerškiai, kauleniai, ligustrai, kalninis serbentas, įvairių rūšių lanksvos, leukotojos, rododendrai, vidutinio aukščio kadagių kultivarai, kukmedžiai.
- Žemosios gyvatvorės pagal nusistovėjusią Europoje klasifikaciją auginamos nuo 40 cm iki maždaug 1 m aukščio. Tinka įvairių augalų žemaūgės veislės: sidabrakrūmių, lanksvų, meškyčių, rožių, raugerškių, buksmedžių, jonažolių dekoratyviųjų veislių, rododendrų, įvairių eglių, kadagių, tujų veislių.
- Žemiausios gyvatvorės vadinamos bordiūrinėmis (iki 40 cm aukščio) ir joms tinka beveik visi panašaus dydžio žemaūgiai augalai, pvz.: žemaūgiai raugerškių, rododendrų, sidabrakrūmių bei kaulenių kultivarai, įvairiausi viržiai, erikos, fortūno ožekšniai, žemiausi lanksvų, karklų, putinų, kadagių bei eglių kultivarai.
Taip pat, gyvatvorės skirstomos pagal priežiūros modelį. Tai – karpomos, bent 1 – 2 kartus per sezoną, dalinai formuojamos ir laisvos formos gyvatvorės.
Didžiausias dėmesys paprastai skiriamas formuojamoms gyvatvorėms, nes jos suteikia teritorijai griežtumo, tvarkingumo, klasikinio stiliaus įvaizdį. Jos bus patrauklios tik tinkamai ir laiku atlikus visus reikalingus priežiūros darbus, todėl nereikėtų karpomų gyvatvorių sodinti, jeigu neplanuojame pakankamai laiko ar lėšų skirti jų priežiūrai. Klasikiniai karpomų gyvatvorių augalai – tai ligustrai, skroblai, blizgantysis kaulenis, trakinis ir ginalinis klevai, paprastasis bukas, graužėlinė gudobelė, geltonžiedė sedula, paprastoji eglė, kalninis serbentas, vanhuto lanksva, europinis kukmedis, vakarinė tuja. Sodinimo tankumas priklauso ar sodinsime viena eile, ar dviem. Sodinant viena eile ligustrą, kaulenį, tują imkime 3 vnt./m. Dviem eilėm dažnai sodinami bukai, skroblai, gudobelės – tada reikia 5- 6 vnt./m. Bordiūrinėse vienaeilėse gyvatvorėse dažnai sodinama 5 – 10 vnt./m, pvz.: buksmedžiai, lavandos, žemaūgės lanksvos. Formuojamas gyvatvores intensyviai karpykime nuo pat pasodinimo, kasmet palikdami tik dalį metinio prieaugio į aukštį ar plotį – tada gerai sutankės ir apatinė gyvatvorės dalis. Šonines sienas kirpkime su nedideliu, apie 5 – 10º praplatėjimu į apatinę dalį, nes taip geriau vystysis apatinės šakos, gaudamos papildomai šviesos ir vandens.
Laisvai augančios gyvatvorės gali būti sodinamos iš vienos rūšies arba daugelio rūšių bei kultivarų tarpusavyje derančių augalų. Antruoju atveju turėsime kompozicinio tipo laisvąją gyvatvorę. Ją sudarantys atskiri augalai formuojami pagal poreikį, kad nestelbtų vienas kito, gerai vystytųsi ir tvarkingai atrodytų. Didžiąją kompozicinių gyvatvorių dalį sudaro žydintys augalai, suderinti pagal aukštį, faktūrą, žydėjimo spalvas, laiką ir trukmę.
Tradicinis karpomų gyvatvorių augalas – paprastasis ligustras, į aukštį priauga iki 25 cm per metus. Gali augti ir saulėtose, ir užpavėsintose vietose, nereiklus dirvos sąlygoms, pakenčia drėgmės trūkumą ar perteklių. Blizgantysis kaulenis esant dideliam užpavėsinimui išretėja stipriau, nei ligustras, auga įvairiose dirvose, labiau mėgsta sunkesnes, kalkingas. Labai gerai pakenčia užpavėsinimą skroblai ir bukai. Skroblas gerai augs vidutinio sunkumo ar lengvesnėje dirvoje, pakęs neilgalaikį užmirkimą ar vasaros sausringą periodą. Bukas labiau jautrus sausroms ir užmirkimams, mėgsta molingas, derlingas dirvas, bet augs ir smėlingoje, silpnai rūgščios terpės žemėje. Gali nukentėti nuo žiemospirgio, vėlyvų pavasarinių šalnų. Bukai ir skroblai, kaip ir dauguma kitų kietųjų lapuočių, geriau prigis ir vystysis jei sodinsime pavasarį, o ne vėlai rudenį. Trakinis, totorinis ir ginalinis klevai gerai atrodys auginami apšviestose vietose ar daliniam pavėsyje, sausesnėse dirvose. Šie klevai atsparūs miesto sąlygoms, vėjams, tik nemėgsta per didelės dirvos drėgmės, užsistovėjusio gruntinio vandens. Anksti pavasarį žydinti geltonžiedė sedula geriau tiks dalinai formuojamoms ar laisvoms gyvatvorėms, nes tada rudenį pasipuoš dailiais ir vitaminingais vaisiais. Nemėgsta kitų augalų kaimnystės, jauname amžiuje auga lėtokai, dirvai nereikli. Raugerškiai taip pat nereiklūs dirvožemio sąlygoms, nebijo užpavėsinimo, tačiau kultivarai spalvingais lapais bus ryškesni saulėtose vietose. Labai nereiklios aplinkos sąlygoms yra lanksvos, vyšninė ir dygioji slyvos bei jų kultivarai. Europoje nuo seno labai populiarūs įvairių rūšių bei veislių sidabrakrūmiai. Šie krūmai beveik visą vasarą ir rudenį žydi geltonais, baltais, rožiniais, rausvais žiedeliais. Tinka laisvoms ar dalinai formuotoms gyvatvorėms, gerai augs šviesioje vietoje, lengvoje, normalaus drėgnumo žemėje.
Pastaruoju metu populiarėja dalinai formuojamos gyvatvorės iš įvairių paprastojo pūslenio kultivarų: raudonlapių ‚Diabolo‘ ar žemesnio ‚Red Baron‘, gelsvais lapais ‚Lutea‘, geltonlapio ‚Dart‘s Gold‘ ir kitų. Pūsleniai labai nereiklūs aplinkos sąlygoms, priežiūrai, neserga.
Visžalės gyvatvorės dengia mūsų teritorijas visus metus. Jos mažai kinta įvairiais metų laikais, bet tvarkingai prižiūrimos tarnauja geru fonu kitiems augalams ar statiniams. Iš spygliuočių medžių ir krūmų gyvatvorėms tinka: tujos, kukmedžiai, cūgos, eglės, kadagiai, puskiparisiai, kalninės pušys.
Aukštoms žalioms sienoms (10-15 m ir daugiau) tinka paprastoji, serbinė ir dygioji eglės. Serbinė eglė auga greitai, suformuoja tankią siaurą lają. Gražiausiai serbinė eglė atrodys augdama sunkesniuose derlinguose ir kalkinguose dirvožemiuose. Tuo tarpu plačiai žinoma dygioji arba “sidabrinė” eglė auga platesniu medžiu ir gerai jaučiasi bet kokiuose dirvožemiuose. Gerai pakenčia miestų taršą, bet nemėgsta užpavėsinimo. Galima formuoti iki 2-4 m aukščio karpomą gyvatvorę su atvira apatine dalimi. Vietinė rūšis paprastoji eglė puikiai pakenčia karpymą ir dalinį užpavėsinimą, bet jautri užterštai aplinkai. Dirva tinka derlinga ir pakankamai drėgna. Karpomai gyvatvorei sodinti 30-40 cm atstumais. Karpyti pradėsime nuo trečių po pasodinimo metų ir vėliau formuosime du kartus per sezoną. Neverta kastis eglučių iš miško, nes persodintos jos sunkiai prigyja ir ilgokai skursta.
Gražią ir purią gyvatvorę galima suformuoti iš kanadinių cūgų. Tėvynėje jos užauga iki 30 m aukščio. Karpant rekomenduotume suformuoti 2-3 m žalią sieną, nes cūgos puikiai pakenčia karpymą. Mėgsta oro ir dirvos drėgmę, dalinį užpavėsinimą. Sausose vietose, ypač tiesioginėje saulės atokaitoje, skersvėjuose cūgos skursta ir palaipsniui žūva. Geriausiai tiktų lengvesnė, laidi, derlinga ir silpnai rūgšti žemė. Puikiai tinka durpinis substratas, pamaišytas su vietine žeme. Pasodintos kalkingose dirvose serga spyglių chloroze.
Kukmedžiai yra vieni iš puošniausių ir prabangiausių gyvatvorinių augalų. Karpomas jis greitai atauga ir tankėja, todėl nesunku išgauti norimą gyvatvorės formą. Eilėje sodinami 30-50 cm atstumais. Tinka derlinga, humusinga artima neutraliai rekcijai dirva. Viena tinkamiausių yra tarpinio kukmedžio ‘Hiksii’, ’ Hillii’ ir ‘Hatfieldii’ veislės , kurios greitai auga formuodamos plačiai kolonišką daugiaviršūnę lają ir pasiekia 3-5 m aukštį. Europinio kukmedžio veislės ‚Fastigiata’, ‘Erecta’ yra labiau jautrios šalčiui už tarpinio kukmedžio veisles. Už jas atsparesnės yra veislės ‘Hessei’ – iki 4-5 m aukščio, siaura laja ir ‘Melfard’ – iki 2 m aukščio, blizgančiais spygliais koloniška forma. Atspariausi, nors ir lėtokai augantys, būtų Lietuvoje retokai auginami smailiaspyglio kukmedžio kultivarai.
Dauguma Lausono puskiparisių veislių jautrokos mūsų klimato svyravimams. Todėl naudoti juos kaip gyvatvorinius augalus nerekomenduojama. Jei reikalinga melsvo atspalvio nekarpoma gyvatvorė, sodinkime uolinio kadagio veisles ‘Skyrocket’ (1 pav.) ar ‘Blue Arrow’. Šie kadagiai užauga iki 3-5 m aukščio. Jiems tinka bet kokios dirvos: sausos, rūgščios, žvyringos arba priemolio. Svarbu parinkti pakankamai saulėtą, neužmirkusią vietą. Eilėje sodinti 60-80 cm atstumais.
Platus pasirinkimas įvairių formų ir atspalvių tujų. Nuo seno gyvatvorėse auginamos vakarinės tujos bei jų koloniškos formos kultivarai. Vertinamos dėl pakankamai greito augimo bei kompaktiškos šaknų sistemos, kas palengvina sodinimo darbus. Iš vakarinės tujos žaliaspyglių veislių sparčiai populiarėja šios: ‘Brabant’ – labai greitai auganti, tanki, gana glausto šakojimosi; ‘Holmstrup’ – siauralajė, lėčiau auganti, atspari šalčiui, žiemą neruduojanti bei tinkama auginti neformuotas 3-4 m aukščio žaliasienes; ‘Smaragd’ – populiariausia vakarų šalyse veislė dėl visus metus sodriai žalios spalvos bei taisyklingos siaurai piramidinės lajos formos, todėl tinka ir karpomoms, ir laisvoms špalerinėms gyvatvorėms. Puošni didžiosios tujos atmaina ‘Atrovirens’ – tamsiai žaliais stambesniais ir blizgančiais ūgliais. Spalvingoms gyvatvorėms tinka labai atspari vakarinės tujos veislė ‘Aurea’ – siauralajė, gelsvaspyglė, iki 3-5 m aukščio bei didžiosios tujos veislė ‘Kornik’ – su šviesiais gelsvai žaliais jaunais ūgliais ir stambesnėm blizgančiom šakelėm. Didžioji tuja reikalauja šiek tiek didesnės dirvos ir oro drėgmės. Sodinama 50-60 cm atstumais eilėje.
Kalninė pušis auginama laisvai ir sodinama kas 80-120 cm. Jai tinkamos praktiškai visos dirvos. Fomavimui labai tinka gegužės mėnuo, kai ištįsta pumpurai, kurių viršūninius laužiame per pusę ir taip skatiname augalus labiau šakotis. Užauga iki 3-4 m aukščio. Jei reikia žemesnės gyvatvorės, tai sodinkime kalninės pušies veislę ‘Pumilio’, kuri užaugs iki 1,5 m aukščio. Jei augalai medelyne padauginti iš sėklų, tai svarbu atsirinkti panašaus augimo ir šakojimosi krūmelius – tada gyvatvorė bus labiau vienalytė.
Gyvatvorėse susodinti medžiai ar krūmai atlieka ne tik dekoratyvinę, bet ir praktinę funkciją. Kartais reikia kad gyvatvorė apsaugotų nuo nepageidaujamų žmonių ar gyvūnų lankymosi. Apsauginius dygliukus turi dauguma spygliuočių (ypač dygioji eglė, paprastojo kadagio siauralajai kultivarai ir pan.), bei dalis lapuočių: erškėčiai, raugerškiai, gudobelės, ugniadyglės, atvaisos, kaukazinės slyvos. Aptarsime skirtingų gyvatvorėms tinkamų lapuočių ypatybes.
Gudobelės: graužėlinė, vienapiestė, vėduokliškoji bei švelnioji sudaro tankias apsaugines karpomas arba laisvas gyvatvores. Mažai reiklios dirvai, gali augti sausuose smėlėtuose dirvožemiuose. Karpomose gyvatvorėse mažai žydi ir sodinamos 3-4 vnt/metre viena eile arba dviem eilėm pražangiai 6 – 8 vnt/metrui. Stipriai nukarpius puikiai atželia ir vyresniame amžiuje. Laisvoms nekarpomoms gyvatvorėms labiausiai tinka pilnaviduriais rausvais žiedais žydintys kultivarai ‘Paul’s Scarlet’ ir ‘Rubra Plena’.
- Ugniadyglės labai populiarios pas kaimynus vakarų šalyse. Jos ne tik gražiai baltai žydi, bet ir rudeniop pasipuošia dekoratyviais spalvingais vaisiais. Lapus ugniadyglės išlaiko ir po stipresnių šalčių, todėl kai kas mano kad tai pusiau visžalis augalas. Augti tiktų derlingas, humusingas, kalkingas priesmėlis arba priemolis. Lietuvoje reikėtų parinkti saulėtesnę, apsaugotą nuo skersvėjų vietą, geriausiai – kamputyje prie namo sienos. Rudenį rekomenduojama augalus papildomai palaistyti, nes ilgai besilaikantys lapai išgarina daug vandens. Ugniadyglės auginamos pusiau laisvai, tik po šaltų žiemų nukerpami visi pažeisti ūgliai. Įvairūs ugniadyglių kultivarai skiriasi ne tik vaisių spalva, bet ir krūmo aukščiu bei pločiu.
- Iš gausios erškėčių genties šiam tikslui dažniau naudojami paprastasis, raukšlėtalapis erškėtis bei parko rožių veislės. Erškėčiai nebijo sausų ir smėlingų dirvožemių, bet mėgsta saulėtas vietas. Erškėčių gyvatvorės nekarpomos, todėl gražiai žydi ir užmezga skanius bei vitaminingus vaisius. Ypatingai gražiai žydi parko rožės – jos sodinamos į pagerintą dirvožemį viena eile, atstumais parinktais priklausomai nuo veislei būdingo krūmų aukščio ir pločio. Žemesnėms gyvatvorėms tiktų įvairios poliantinių rožių veislės.
- Kaukazinės slyvos nuo seno naudojamos nereiklioms greitai augančioms gyvatvorėms. Atsparios sausroms, tačiau mėgsta saulėtas vietas, ypač jei sodinsim raudonlapius šios slyvos kultivarus: ‘Atropurpurea’, ‘Pissardii’, ‘Nigra’, ‘Treil of Blazers’. Kaukazinė slyva labiau tinka sodinti pražangiai dviem eilėmis. Tuo būdu į vieną metrą reikia 4-6 augalų.
Neaukštoms nekarpomoms špalerinėms gyvatvorėlėms tinka ir japoninė bei hibridinė (Chaenomeles x superba) atvaisos. Vertinamos už gražius skaisčiai raudonus gausius žiedus ir žalsvus ar geltonus obuoliukus rudenį. Gausiai žydės tik saulėtose vietose bei derlingoje pakankamai drėgnoje kalkingoje dirvoje. Dažnai karpyti netinka, nes žydi ant antramečių ūglių.
Didele dekoratyvinių kultivarų spalvų bei formų įvairove pasižymi raugerškiai.Tinka karpomoms ir laisvoms gyvatvorėms.Gerai auga ir derlingose, ir sausose smėlingose dirvose. Mėgsta saulėtas vietas. Labiausiai paplitę Tunbergo raugerškio, kilusio iš Japonijos, įvairūs kultivarai: žaliais, raudonais, geltonais lapais, žemaūgiai, glaustalajai. Labai vertinami raudonlapiai vertikaliom šakom kultivarai; ‘Helmond Pillar’, ‘Red Pillar’ ir pan. Jie sudaro tvarkingas aukštokas spalvingas gyvatvores. Otavinis raugerškis pasižymi stipriu augimu ir didesniais už kitas rūšis lapais. Labiausiai žinomas jo kultivaras ‘Superba’ pasižymi raudonais lapais, ilgais tiesiais ūgliais ir užauga iki 3 m aukščio ir pločio. Iš Japonijos bei Korėjos kilusi ir mažiau dygliuota, bet stipriom šakom Ziboldo (skiautėtalapė) obelis. Šiaip gali užaugti iki 3-4 m aukščio, dažniausiai sodinama į karpomas gyvatvores. Silpnai karpant rudenį pasipuošia daugybe mažų gelsvų obuoliukų.
Tujos (lot. Thuja, angl. Thuja, vok. Lebensbäume) – kiparisinių (Cupressaceae) šeimos augalų gentis. Genties pavadinimas manoma, kad, kilęs iš graikų k. žodžio thuia – maloniai kvepianti mediena. Priskiriama prie dekoratyvinių spygliuočių. Tujos yra kilusios iš Šiaurės Amerikos ir yra naudojamos kaip dekoratyvinis augalas.Yra žmonių kurie yra alergiški tujų stipriam tujų kvapui ( esant arti arba jas genint ), todėl prieš sodinimą pirmiausia reikėtų išsiaiškinti ar šeimos nariai nėra alergiški.
Populiariausios tujų formos:
- koloniškos (1) (Columna),
- siauros piramidės formos (2) (Fastigiata),
- svyruoklinės (3) (Pendula),
- rutuliškos (4) (Globosa),
- rutuliškas žemaūges (5) (Little Gem).
Tujos plačiai auginamos dėl nereiklumo auginimo sąlygoms, puikiai pakenčia įvairų dirvožemį, apšviestumą, užterštą orą, atsparios žiemą, retai puolamos ligų ir kenkėjų, nesunkiai ištveria persodinimą. Tinka auginti po vieną, grupėmis, idealūs augalai gyvatvorėms.
Tačiau yra ir keli trūkumai:
- jautrios drėgmės trūkumui, ypač jaunos ir ką tik pasodintos, nors per ilgai trunkančias sausras vertėtų laistyti ir didesnes tujas.
- turi specifinį kvapą, tačiau tai gal ir ne trūkumas, bet.. kaip bebūtų, nevisi jį pakenčia.
- ir reikia karpyti, paprastai 4-5 m. amžiaus tuja būna žmogaus aukščio (žinoma dar reikėtų atsižvelgti ir į tujos formą)
Tujų sodinimas
Tujos lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų, bet vešliausiai auga vidutiniškai sunkiuose ir drėgnuose, laidžiuose ir derlinguose priesmėliuose ir priemoliuose, pusiau pavėsyje.
Vazonuose užaugintas tujas galima sodinti visą sezoną. O iš lysvės iškasti augalai sodinami ankstyvą rudenį (rugpjūčio — rugsėjo mėn.), kad iki žiemos spėtų įsišaknyti, arba pavasarį — balandžio mėnesį ir pirmoje gegužės pusėje.
- sodinant, reikėtų saugoti plikas šaknis nuo sudžiūvimo, jau po 15 min. apdžiūva smulkiosios šaknelės.
- kai trūksta šviesos, tujos išretėja.
- nuo tiesioginių saulės spindulių visą dieną, augalas gali nudžiūti, o žiemą nušalti.
Jei sodinate gyvatvorę – tai atstumas turėtų būti nemažesnis nei 60-70 cm. Jei gyvatvorę sudarytų 2 eilės tujų – atstumas tarp medelių 2 metrai.
Lauke tujas galima auginti atvirame grunte ar vazone. Auginant vazone augalui reikia skirti daugiau dėmesio – dažniau palaistyt, kad neišdžiūtų, patręšt trąšomis mineralinėmis ar organinėmis trąšomis. Jei sodinate prastoje dirvoje būtina iškasti didesnę duobę, į dugną priberti derlingos žemės. Sodinant netoli duobės centro iš vyraujančių vėjų pusės įkalamas kuolas tujai pririšti. Į paruoštą sodinti duobę įdedama drėgnų durpių, jos sumaišomos su žeme, durpėmis ar kompostu. Negalima į duobę dėti šviežio mėšlo. Jis turi būti gerai perpuvęs, lygiomis dalimis sumaišytas su lapine ar velėnine kompostine žeme. Sodinant būtina stengtis nepažeisti šaknų, išsaugoti žemės gumulą aplink jas. O jei žemės nubiro, tai saugoti plikas smulkiasias šaknis nuo sudžiūvimo. Augalo šaknis būtina užžerti derlinga žeme. Sodinamo augalo šaknies kaklelis turi būti sulig dirvos paviršiumi. Sodinukas turi būti pasodintas tokiame gylyje, kokiame augo medelyne ar tiesiog prieš persodinimą. Lengvose smėlio ir sausose dirvose galima sodinti ir giliau. Sunkiose dirvose pasodinus per giliai, galima augalams pakenkti. Palei duobės kraštus supilamas nedidelis pylimėlis, kad laistant neištekėtų vanduo. Žemė aplink sodinuką sutrypiama, jis gausiai per kelis kartus palaistomas ir mulčiuojamas durpėmis ar kompostu. Tai neleis augti piktžolėms, sulaikys drėgmę, palankiai veiks dirvos mikroorganizmų veiklą ir maitins dirvą. Mulčiuoti medžiai ir krūmai geriau prigyja ir sparčiau auga. Jeigu orai sausi, po pasodinimo reikia laistyti gausiai, 3-5 kartus. Jeigu augalai buvo sodinti pavasarį, juos reikia laistyti visą vasaros sezoną, ypač jeigu vasara karšta ir sausa. Rudenį sodintus spygliuočius iki užšąlant (nesvarbu, koks oras) reikia nuolat gausiai laistyti. Tada jie geriau žiemoja (žiemą dalį drėgmės spygliai išgarina).
Tujų tręšimas
Vidutiniškai derlingose, drėgnose ir puriose dirvose tujų sodinukai ir netręšti auga puikiai. O jei žemė prasta arba labai silpnai atrodo sodinukai, galima patręšti mineralinių kompleksinių trąšų tirpalu (20-30g/10 l vandens). Tinka specialiai skirtos spygliuočiams, taip pat įvairios kompleksinės arba vienanarės azoto trąšos, parduotuvėse yra ir tik tujoms skirtų trąšų. Prieš tręšiant reikėtų dirstelti gamintojų rekomendacijas ant trašų pakuotės, tačiau standartinė norma 1 kvad.m – apie 30-50 g trąšų.
- vasaros antroje pusėje ir rudenį negalima tręšti azotu.
- vėlų rudenį išbarstomos tik kalio ir fosforo trąšos.
Organinių trąšų geriau nenaudoti, nes spygliuočiai labai jautrūs jų pertekliui.
Tujų priežiūra
Prižiūrėti tujas nesudėtinga, tai vienas iš nereikliausių augalų. Nors žinoma.. įkišus į žemę, nereikėtų ir pamiršti. Nuo žvarbaus žiemos ar ankstyvo pavasario vėjo tujos gali pradėti džiūti, pleišėti augalo žievė. Taigi žiemą reikėtų stengtis apsaugoti tujas nuo staigių temperatūros pokyčių bei žvarbaus vėjo – jas pridengiant. Tujų žievės pleišėjimas galimas ir dėl netinkamo tręšimo – ypač azoto trąšomis vėlai rudenį, nes per vėlai patręštos tujų šakutės nesuspėja sumedėti ir todėl būna daug jautresnės šalčiui ir kitiems aplinkos poveikiams. Jei vietovė, kur pasodintos tujos yra dažnai mirkstanti, sunki žemė – gali pradėti pūti šaknys o pats augalas nykti. Tokiu atveju reikėtų tujas atsargiai iškasti ir pradėjusias pūti šaknis išpjaustyti, paliekant tik sveikasias, trumpam pamerkti į fungicidų tirpalą ir pasodinti į kitą, tinkamesnę vietą.
Persodinta tuja turėtų atsigauti.
- esant itin sausam orui, vertėtų palieti vandens ne tik po tuja, bet ir apipurkšti vandeniu patį augalą.
- jei nusipirkote, taip vadinamą importinę/atvežtinę tują, bent pirmąją žiemą reikėtų uždengti, nes jos dar neprisitaikiusios prie mūsų klimato.
- žiemą, kai gausiai pasninga, nuo didesnių augalų reikėtų nupurtyti sniegą, kad jis neišlankstytų ar neišlaužytų šakų. Jei tujos siaura laja, jas galima nestandžiai apvynioti virve, taip mažiau pakenks sniegas ir mažiau išsilankstys.
Tujų mulčiavimas
Visas tujas, ypač jaunas, pravartu mulčiuoti, tam tinka durpės, pjuvenos, švarūs sveiki lapai (išskyrus vaismedžių, nes jie serga grybinėmis ligomis). Tujoms mulčiuoti ypač tinka kompostas ir gerai perpuvęs mėšlas. Šviežio verčiau nenaudoti. O tręšimas mėšlu itin paprastas, tiesiog truputis mėšlo sumaišoma su puria žeme ir šiuo mišiniu mulčiuojama tujos. Koks bebūtų mulčias, jis neturi liesti kamieno.
Tujų genėjimas
Tujos paprastai genimos ramybės laikotarpiu – žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, tinka ir ruduo. Tujų žaizdos puikiai užgyja, todėl reikalui prispyrus, kai nesuspėjama pavasarį galima genėti ir vasarą (liepą — rugpjūtį).
- Tujas genėkite tik sausu ir giedru oru.
- Paprastai tujų galima karpyti tiek viršų, tiek šonus, taip suformuojama pageidaujamo aukščio ir pločio tuja arba gyvatvorė.
- Išpjautos ligotos šakos iš karto turėtų būti utilizuojamos.
